pamišę klajūnai

Kaip didmiesčiui, buvo vėsi vasaros diena, žmonės

aplinkui niekur neskubėjo, ėjo mėgaudamiesi gyvenimu.

Aš aukštai sėdėjau ant keisto tilto/balkono, apačioj

grėsmę nukristi ir užsimušti suteikė pasivaikščiojimo

takas. Betoninis. Su plytelėmis.

O dar žemiau tekėjo upė. Upė, kurioje paskendo

ne vienas žmogus, per šitiek šimtmečių. Upė,

turbūt mačiusi daugiau kraujo, nei vietinės

kapinės. Tačiau visa tai jau praėjo. Dabar prie 

tos pačios upės žmonės džiaugiasi dabartimi,

gerdami vyną, linksmai šnekučiuodamiesi su kitais.

O tą vasaros vakarą dar ir gaudydami paskutinius

saulės spindulius, šiandien. 

Aš taip sėdėjau, dairiausi aplink ir klausiausi

gatvės muzikantų grojamų garsų.

'Knockin' on heaven's door', 'Let it be' - dainos, 
kurias žino visi. Tada dainavau kartu su jais. Mintyse,

ir ne tik. Gera, šilta, ramu. 

Įsiminiau tą vietą. Manau, ilgam. Daug kas sakė:

"Lipk iš ten, nukrisi". Bet buvo per daug gera,

kad jų klausyčiau. 

Ir pasižadėjau sau vieną dalyką..

Būtinai būtinai grįžti ten. Ten, kur taip nuostabu.

Kur žmonės geria vyną prie upės kranto. 

Kur gatvėje dainuoja 'Knockin' on heaven's door'.

Kur, atrodo, saulė šviečia šiek tiek ypatingiau.