..nes gyvenimas duoda tai, ką duoda..

Ir visiškai nėra jokio skirtumo, ką tiksliai.

Tiesą sakant, reikia išvis džiaugtis ir mąstyt raiškai, šypsotis dėl to žavingai lietingo oro, nesvarbu, kad drebantis it drebulės lapas eini pro senai pabodusį miestą. Tave paskraidina iš picerijos pasklidęs malonus kvapas. Ne, tai ne tai, ko tikėjaisi.

 Bet jis padeda atsigauti, mintyse atsidurti ten, kur jau senai norėjai nukeliauti. Ir tavo rudai žaliai pilki (ar koki jie bebūtų) plaukai tau nesutrugdo mėgautis savo miesto žalia spalva, pastatais, žaliuojančiais, senai atšventusiais saavo 80-ąjį gimtadienį, šaltomis plytelėmis grįstu tiltu, aplink kaip gaidžio plunksnos raibuojančiu mišku, kuris, kitaip nei gaidžio plunksnos, raibuoja žaliai. Tuomet tu skaičiuoji žalios atspalvius, supranti, kad jų vos 4, o gal net 400.. Padedi savo draugams išstumti iš savęs visą blogį, kurį jie į save pasiėmė. O visą tą laiką linguoji dainuodamas 'Don't worry, about a thing.. 'cause every little thing gonna be alright!' Staiga imi ir netikėtai susitinki nei lauktą, nei mąstytą žmogų, tačiau tau dėl to gera, kad jį pažįsti, ir šoki išspaudęs šypseną kartu su juo. O gal jis su tavim?

Grįžti atgal, į savo buveinę, į savo slėptuvę. Tuomet tavo džinsai pasidengia šokoladiniais debesėliais, vaniliniais vabaliukais, bespalvėmis kvepiančiomis vaivorykštėmis, vasarą krintančiomis snaigėmis, kur šalia žaliuojančių šešių medžių išdygsta sniego senis. O viską apibendrina karameliniai pieštukai, kurie smilksta po mano padu.

Geros nakties!