klizmos menas
PONAS FLUXUS.
Neseniai perskaičiau jo biografiją. Didžiai lenkiuosi Jurgiui Mačiūnui - žmogui, sugalvojusiam fluxus. Iš visų jo sugalvotų fluxus kūrinių, performansų, idėjų net nežinai, ar juoktis, ar verkti!Įdėsiu labiausiai patikusias vietas iš knygos.
Fluxus – gausus skysčių išsiskyrimas. Žodžiu, viduriavimas.
*
Willem de Ridder: „Žmonės, kurie užsiima antimenu, vis tiek yra susiję su menu. Juk nesvarbu, ar mylite meną, ar jo nekenčiate, - vis tiek visą dėmesį sutelkiate į tą patį objektą. Atrodo, kad neapykanta ir meilė žmogaus kūne sukelia visai tokius pat fizinius procesus.“
*
Meno objektas laikinai galėtų atlikti pedagoginę funkciją – mokyti žmones apie meno nereikalingumą, galiausiai ir paties FLUXUS nereikalingumą.
*
FLUXUS meną siekia pakeisti nemenu, tad menininkų nebereikės, todėl menininkams derėtų susirasti kitas profesijas, kad galėtų užsidirbti duoną – antraip jie taps tokiais pat parazitais kaip ir tie menininkai, prieš kuriuos FLUXUS yra nukreiptas.
*
FLUXUS menas-pasilinksminimas turi būti paprastas, linksmas, nepretenzingas, vaizduojantis nepriekaištingus veiksmus, jam nereikia jokių įgūdžių ar nepabaigiamų repeticijų.
*
Sykį Jurgis išvirė arbatą iš virvės, jo teigimu, ji turėjo daugybę maistinių medžiagų ir, negana to, dar išlikdavo puikiausiai tinkama virve net išvirta. Ragavau tos arbatos. Skonis buvo labai virviškas.
*
Ar jūs visi galėtumėte atvažiuoti į Amsterdamą? Taupydami transporto išlaidas galėtumėte atitranzuoti???!!! Tuomet nuvežtume jus į Londoną ir parvežtume atgal į Paryžių. Jums tereikėtų pasirūpinti maistu. Pasiimkite daug senų batų – juose gausu baltymų. Robertas galėtų išvirti vinių sriubą, ir jūs visi galėtumėte maitintis iš batraiščių pagamintais spagečių sumuštiniais. Blogiausiu atveju visi galėtume įvykdyti nusikaltimą – patektume į kalėjimą, o ten jus nemokamai apgyvendintų ir pamaitintų pagal kalėjimo valgiaraštį.
*
Kiek vėliau Jurgis manęs paklausė, koks menininkas aš buvau. Iki tos akimirkos niekuomet nebuvau pagalvojęs, kad esu menininkas. Jurgis truputį pamąstė ir pareiškė: „Tu – idėjų menininkas.“
*
„Tau FLUXUS yra bandymas įrodyti, kad meno nėra niekur. O man akivaizdu, kad viskas yra menas. FLUXUS yra šių dviejų filosofijų sąlyčio taškas. Ir išties daugelis rezultatų yra bendri abiem – tačiau galiausiai skirtumai labai smarkiai išryškės.“
*
Jeana Brown: „Nesu sutikusi nė vieno kito tokio žmogaus kaip Jurgis.“ Jai atrodo, kad jis genijus, ir ji pasiryžusi jam padėti visais įmanomais būdais, tačiau taip pat pripažįsta, kad jis blogiausias pasauly verslininkas ir jau niekada nebeišsikepurnės iš savo finansinio liūno.
*
Mano sesers klausinėjote, kokio banko paslaugomis naudojuosi. Jeigu būtumėte pasivarginę perskaityti mano pateiktus dokumentus, būtumėte sužinoję banko pavadinimą. Taip pat nėra jokio reikalo klausinėti mano sesers, motinos ar dėdės, kokio dydžio mano skrybėlė ar kaip dažnai einu į kirpyklą. Jie to nežinos, bet aš jums pasakysiu: mano skrybėlės dydis 23 (didelė), apykaklės apimtis 15,5 colių , sveriu 160 svarų ir kerpuosi kartą per mėnesį, baruose nesilankau, mėgstamiausia lankymosi vieta – mano kambarys, nerūkau, negeriu, neturiu nei pinigų, nei banko sąskaitų ar po čiužiniu paslėptų aukso luitų. Taip, mano kambarys turi langus, galite užlipti avarinėmis kopėčiomis. Praeityje daug keliavau, keliausi ir ateityje, pragyvenimui užsidirbu iš architektūros ir grafinio dizaino, taip pat parduodu savo meno kūrinius, maistui per dieną išleidžiu maždaug 2 ir 1/3 dolerio, dėl astmos kas trečią dieną vartoju adrenokortikotropiną, mano medicinos knygelė yra saugoma Roosvelto ligoninėje, ministro pavaduotojau, ar dar turėsite klausimų?
*
Namuose Jurgis kuo saugiausiai užsirakindavo, studijoje įsirengė slaptą išėjimą ir nešiojosi japonišką kardą, jei kas užpultų. Šiaip ar taip, kai lankydavosi pas mane sekmadieniais, tą kardą visuomet turėdavo. Nežinau, kas iš tiesų dėjosi jo sieloje, bet apie visa tai jis kalbėdavo su smagiu humoru; jis pats iš to juokdavosi ir džiūgaudavo kaip vaikas.
Vieną sekmadienio rytą Jurgį aplankė du vyrai. Jie paprašė parodyti parduodamą studiją. Jurgis išėjo su jais ir vos tik atsuko jiems nugarą, norėdamas atidaryti duris, šie jį užpuolė ir ėmė daužyti galvą metaliniais strypais. Apsipylęs krauju jis parkrito. Tie niekšai ėmė daužyti jį per krūtinę ir pilvą. Jurgis, supratęs, kad taip įsiutę jie gali uždaužyti jį negyvai, ėmė šauktis pagalbos. Menininkė, gyvenusi priešais buvusioje studijoje, atpažino Jurgio balsą ir išėjo pasižiūrėti, koks ten triukšmas, o nusikaltėliai iškart paspruko. Ji atnešė Jurgiui drėgną rankšluostį, iškvietė policiją, ši tučtuojau atskubėjo ir išvežė jį į artimiausią ligoninę.
*
Sudužau it Mingų dinastijos vaza. 4 sulaužyti šonkauliai pradūrė ir sugniuždė plautį, kairioji akis apskritai pasitraukė nuo scenos, iš galvos prasiveržė Liudviko XIV fontanas.
Laimė, nepraradau balso ir tebepajėgiau šauktis pagalbos. kaimynė išbaidė gorilas, iškvietė policiją ir greitąją. Fontano čiaupas buvo užsuktas, plaučiai pripūsti į krūtinę įvestu vamzdeliu, galva susiūta, į venas įstatyti vamzdeliai, per kuriuos leidžiama plazma, į nosį įvestas deguonies vamzdelis, gražios seselės buvo skirtos gerajai akiai pasidžiaugti, geri linkėjimai – blogajai akiai, daugybė lankančių draugų – gerai nuotaikai palaikyti, 5 000 dolerių sąskaita – nuotaikai pabloginti.
*
Jurgis svajojo, kad vieną dieną visi FLUXUS žmonės sulips į minų tralerį – laivą, kurį, kaip atliekamą, galima labai pigiai nusipirkti iš Amerikos jūrų pajėgų – ir kokius dvejus metus ar panašiai keliaus po pasaulį rengdami pasirodymus.
*
Kai Jurgis išsamiai papasakojo mums apie keletą ankstesnių FLUXUS renginių, jo juokingas kikenimas atstojo mačiūniškus skyrybos ženklus. Iš pradžių kai kurios jo istorijos man priminė antro kurso studentų pokštus – labai panašu į tai, ką koledžo studentėliai krečia per pirmakursių „krikštynas“.
*
Vėliau, sužinojęs, kad dėl šventvagystės koplyčią prireikė pakartotinai pašventinti, Jurgis gerokai prisijuokė.
*
Į garso juostą įrašiau ilgą naktinį savo dvejų metų dukrelės verksmą – sumaniau įbesti JM nosį į jo šitaip aukštinamą tikrą garsą kaip muziką, žinodamas, kaip jį erzina vaikai. Šį įrašą pateikiau kaip garbingą „Lopšinę Jurgiui Mačiūnui“ ir leidau pasiklausyti. Vos po kelių minučių jis jurgiškai nusijuokė ir pasakė: „Taip, taip, labai juokinga.“ ir daugiau klausytis nebenorėjo. Paprieštaravau: „Bet, Jurgi, dar daug liko neišklausyta, o juk tai tikras garsas, sukurtas evoliucijos ir specialiai pritaikytas žmogaus ausims. Natūralios atrankos būdu jame dera iš anksto parengtas garsas ir atsitiktinumas, o garso trukmė yra lemiamas jo vertinimo veiksnys.“ Žinoma, kaip tik tuomet Jurgiui prireikė atlikti kitus neatidėliotinus darbus.
*
O kodėl gi tau nepersikrausčius į Versalio rūmus, jau daug metų jie stovi negyvenami, ten daug langų, galėtume surengti ten FLUXUS, o paskui atlikti „Versalio veiksmus“ ir tą vietą – tą reakcingą vietą – išardyti.
*
Atėjus Labirinto atidarymo dienai, vis dar turėjome „nebaigtų darbų“, tačiau jau buvome pakankamai pasirengę įleisti į jį didžiulę lauke susirinkusią minią. Jurgis nuėjo atnešti paties paskutiniojo „potėpio“ tiesiogine prasme – vertingojo dramblio mėšlo (antrosios partijos), ž tačiau netrukus atlėkė staugdamas iš įsiūčio. Paskutinę akimirką dramblio mėšlas ir vėl dingo. Dabar jis tapo neabejotinu skirtingų valios jėgų kovos simboliu. Jurgiui tai atrodė kuo tikriausiais jo nuogąstavimų patvirtinimas – štai kas nutinka, kai padarai klaidą imi bendradarbiauti su kokiu nors muziejumi. Jis buvo įniršęs – Labirintas nebus atidarytas – nei dabar, nei kada nors – kol nebus grąžintas dramblio mėšlas.
*
Prisimenu, lankiausi jo namuose. Jurgis nusivedė mane į vonios kambarį ir parodė gabalėlį muilo ir rankšluostį. „Čia tau, - pasakė. – Jeigu norėsi nusiprasti.“ Nusiprasti? Nebuvau išsipurvinęs. Iš Darštato, kuriame gyvenau, iki Vysbadeno traukinys atvežė tikrai greitai, o stotyje Jurgi mane pasiėmė. Tačiau per kitas kelias valandas jis net keletą sykių paklausė, ar nenorėčiau nusiprasti. Toks elgesys buvo Jurgiui nebūdingas ir man pasirodė įtartinas.
Prieš eidamas miegoti, pasakiau jam: „Manau, eisiu nusiprausti“. Jis tiesiog nušvito.
Išsimuilinau veidą, veikiau išsimurzinau jį netikru muilu, ir kai veidas virto tikra makalyne, nulėkiau žemyn šaukdamas: „Jurgi, šunsnuki, koks čia muilas?“
Tuomet su malonumu žiūrėjau, kaip jsi staugė iš juoko, kartkartėmis pertraukiamas kosulio. Dabar, prisimindamas tą juoką, jau šypsausi. Ir žinai, jei tik galėčiau, ir vėl su malonumu tapčiau jo apmulkintu kvaileliu.
*
Publikai buvo vienas po kito rodomi labai dideli vardas, maždaug 20 pėdų aukščio, kiekvienas po 5 minutes. Kadangi dauguma darbų, kuriuos sukūrė šie pasirinktini dideli vardai, tėra mažesniųjų vardų sukurtų darbų kopijos, daugybė publikos suguža dėl vardų, o ne dėl darbų. Todėl pateinkimo publiką išvis praleisdami darbus, bet pridėdami dar daugiau didelių vardų.
*
Jurgis turėjo neabejotiną ir beveik niekad nedingstantį humoro jausmą. Kiek aš jį pažinojau, vienintelė fizinių pastangų reikalaujanti veikla, kurią Jurgis mėgo buvo juokas.. ir tai buvo labai fizikos juokas. Užmirškite skambantį ir normalų juoką ir pamėginkite įsivaizduoti garsų kratinį, susidedantį iš įniršusio gyvulio – dramblio – riaumojimo ir kvailų žąsų gagenimo!
*
Jurgio humoras buvo neabejotinas ir beveik niekada neblėstantis.
*
Jo šalis buvo paaukota ant Jaltos altoriaus. Jo kūnas gyvas tik kortizono dėka: dabar jau tapęs tik dirbtiniu rėmu, palaikomu vien valios pastangomis. Visa, kas jam liko – juokas. Tad jis tapo karaliumi savo paties karalystėje. Dvaro juokdariu, vadovaujančiu gyvenimo žaidimams, pokštams, nereikšmingiems niekeliams – lengvumui ir subtilumui.
*
Mes visi tesame amžini vaikai, ieškantys gyvuliško pasiteisinimo.
*
Vienas dalykas yra žinoti apie besiartinančią mirtį, o kitas dalykas – su ja susitaikyti. Tačiau Jurgis sugyveno su mirtimi puikiausiu FLUXUS stiliumi. Ką ten, juk prie mirties jis buvo įpratęs visą savo gyvenimą. Jis sako, jog į jo kūną pripumpuota tiek vaistų ir kortizono, kad net vabzdžiai nebekanda, o tie, kurie pamėgina įkąsti, krenta vietoje. Jau 1960-aisiais gydytojai prognozavo, kad jam gyventi beliko keletas mėnesių. Bet jis vis dar sukinėjosi aplink – Jurgis, vis kuriantis savo meną. Savo menui kurti Jurgi kūno nenaudoja – ne kažin kas iš jo ir telikę, niekada ir nebuvo; menui kurti Jurgis naudoja savo gyvenimą.
Pasak jo, jis negali atsispirti atviroms erdvėms ir laukams ir svajoja apie lietaus lašelius, pakibusius ant žolės stiebelių.
*
„Kaip kamuolys. Na, žinai, sėdi sau ant kamuolio. Labai brangaus. Jeigu kada nors iš čia ištrūksiu, pagaminsiu jas labai pigias.“
„Ir tuomet galėsi sėdėti sau vienoje tokioje kėdėje, kol atgausi jėgas.“
„Tai nė kiek ne blogiau nei gimti.“
„Kas?“
„Mirti.“
*
Ten stovėjo ir Jurgio karstas – ant jo viršaus jurginai ir kitos gėlės, o Jurgio motina pasakė mums: „Eikite ir paimkite po vieną, neškitės namo, čia jums nuo Jurgio“. Tad kiekvienas pasiėmėme po gėlę, o paskui sustojome lauke, ir niekas nenorėjo skirstytis. Jurgis irgi ten tebebuvo, šalia mūsų.
*
Jurgis man pasakė, kad įsivaizduoja savo atgimstantį varle. Paskui, p daugelio metų, kaip tik apie tai galvojant, prieš pat mane išdygo varlė, upelio pakrašty pasirengusi šuoliui.
*
FLUXUS – dar vienas atvejis, kai siekiama nekurti meno, bet paskui paaiškėja, kad vis dėlto tai menas.
Jurgis, kurį aš pažinojau: debesies ir Hitlerio hibridas. Svajotojas. Vaikas. Utopistas, fašistas, Kristus, demokratas, beprotis. Realistas, kurio realizmui visuomet prireikdavo kitokios realybės. Jis buvo gražus, kvailas, dogmatiškas, žavus. Neįmanomas.
Taigi, kas yra FLUXUS? FLUXUS yra vienas žmogus, vardu Jurgis Mačiūnas.
